Norėjome labai įspūdingai nupasakoti kaip vyko šventė, tačiau, pasirodo, tai padaryti ne taip lengva - pernelyg vaizdžios frazės viską paverčia savigyra. Neslepiame- labai smagu girdėti, kad mūsų pastangos buvo įvertintos ir dalyviams šventė patiko, tačiau žinome, kad buvo ir kita medalio pusė. Todėl nusprendėme, kad apie šventės atmosferą geriausiai papasakos nepriklausomi liudininkai - skirtingų autorių nuotraukose užfiksuoti vaizdai. O įspūdžiais tegul pasidalins šventės dalyviai. Mes papasakosime pačią eigą ir pasidalinsime kai kuriomis, mūsų manymu, įdomesnėmis detalėmis ir sutapimais, kurių kiti dalyviai nežino arba galėjo nepastebėti.

..likus kiek mažiau nei savaitei iki šventės pradžios iš Druskininkų gavome nerimą keliančią žinią - pasirodė kraujasiurbiai mašalai (Byssodon maculatus). Ir ne šiaip kelios muselės, o ištisi, žmones, gyvulius ir paukščius puolantys spiečiai, kurių mašalai išsivystė iš lervų, išvengusių specialiai joms naikinti į Nemuną pilamo biologinio preparato. Tokio spiečiaus kiekį galima išreikšti maždaug tokiais skaičiais - piko metu per 10 minučių vienam žmogui įkasti taikosi apie 1000 muselių... Nors jie ir retai kanda, bet tokį įkyrų puolimą atlaikyti labai sunku. Ir juos atbaidyti turintys repelentai beveik nepadeda. Mūsų atveju tai reiškė, kad teks atšaukti šventę arba jos dalyvius išsamiai supažindinti su šia dievo rykšte. Bet likus kelioms dienoms iki šventės pradžios, mašalų ėmė mažėti ir tie kiekiai, kuriuos pajuto dalyviai, tebuvo maždaug viena šimtoji buvusių mašalų spiečių dalis - aplinkinių vietų gyventojai tiek net nepastebi.



Stovyklavietės parinkimo ir parengimo darbai prasidėjo dar ketvirtadienį. Mes praktiškai tik paskutinėmis dienomis apsisprendėme stovyklavietę įkurti prie gana atokiai nuo gyvenamų vietų esančio Ašarinio ežero (jo pavadinimas kilęs ne nuo žodžio „ašara", o nuo žodžio „ešerys", kuris tarmiškai dar vadinamas „ašariu", todėl vietiniai jį dažniausiai ir vadina Ešeriniu). Viena pagrindinių pasirinkimą lėmusių priežasčių - švarus ir gaivus ežero vanduo, patogus, smėliu nuklotas maudymosi vietų dugnas. Žadėjo karštus orus, tai ši vieta maudytis kaip tik.

Antra priežastis - ežero apylinkėse gausu kirtimų, kuriuose yra didelė tikimybė sutikti žalvarnį. Ir trečia - nors Ašarinio ežeras gana nedidelis, tačiau aplinka sutvarkyta ir puikiai pritaikyta poilsiui: įrengtos laužavietės, šiukšliadėžės, suoliukai, pavėsinė, lauko tualetas. Tad mums beliko tik rezervuoti vietą. Tačiau vieta turėjo ir minusų - šalia šventei numatytos stovyklavietės ir kitame ežero krante buvo įsikūrusios kelios jaunuolių grupelės. Labai tikėjomės, kad nakvynei greičiausiai neužsibus, bet ...



Penktadienį nemažai pastangų kainavo per pušynus vingiuojančio kelio iki stovyklos ženklinimas, ženklų apsauga ir atnaujinimas - vos ne kiekviena pravažiuojanti mašina ženklus kažkodėl palaikydavo vietos suvenyrais :) 



Pradėjus rinktis „Žalios varnos 2007" šventės dalyviams pamažu augo palapinių miestelis, vėliau suliepsnojo laužas (kaip be jo). Kai stovykloje pasirodė tą vakarą taip lauktas paskutinysis - 27-asis šventės dalyvis jau buvo patemę, prigeso laužas, užgaudė kino projektoriaus variklis... ir.... prasidėjo kinas.

Pirmame filme žiūrovai pamatė kokį susirūpinimą kolegoms latviams kelia žalvarnio pasitraukimas - Latvijoje teliko vienintelė vieta, kurioje dar pastoviai peri šie paukščiai. Filmo, tokia liūdna pabaiga niekas nesitikėjo, todėl organizatoriams teko skubiai taisyti padėtį trumpu filmuku/TV laida apie tai, kaip žalvarnio apsauga rūpinasi kaimynai lenkai. Lenkijoje padėtis kiek geresnė, bet žalvarnių mažėjimo tempai taip pat labai spartūs. Matyt filmais susidomėjo ir uodai su mašalais, nes nuo pat pirmos kino seanso akimirkos visi kažkur prapuolė!



Beveik visas šeštadienis turėjo būti paskirtas paukščių stebėjimo varžyboms. Vienus vos švintant pažadino kikilių giesmės, o kurių šilagaidžiams pažadinti nepavyko - padėjo Vidmanto pagalba pasigirdęs žalvarnio klykavimas ir uralinės pelėdos ūbavimas :)
Rytas žadėjo karštą ir saulėtą dieną, todėl visi ilgai nelaukę pasiskirstė į grupeles, ir, kas automobiliu, kas pėsčiomis - pirmyn į „žalvarnių medžioklę". Vos spėjus Modesto Ružausko komandai pranykti už posūkio - telefono skambutis - žalvarnis pastebėtas kirtime šalia stovyklos!



Kelias savaites prieš šventę itin aktyviai domėjomės žalvarnių buvimo vietomis - juk pažadėjome visiems dalyviams parodyti. Pradžioje rezultatai neguodė - nors ir turėjome duomenų jų esant, artimiausiose ir patogiausiai pasiekiamose vietose šie paukščiai tarsi išnyko, pasislėpė. Tačiau ir šis „nesklandumas" išsisprendė paskutinėmis akimirkomis - prieš pat šventės pradžią netikėtai buvo rasta kiek patogiau pasiekiama žalvarnių gyvenama vieta. O jau paukščių stebėjimo varžybų metu prie pat stovyklavietės esančiame kirtime gyvenantys žalvarniai teikėsi pasirodyti varžybų dalyviams ir nuo to laiko pozuodavo daugumai norintiems jais pasigrožėti.
Dienos bėgyje sulaukėme ir daugiau varžybų dalyvių komandų skambučių - dauguma vienur ar kitur pastebėdavo žalvarnį. O kam ne taip pasisekė, ar norėjo dar kartą pasidžaugti šiais retais paukščiais, palydėjome iki žinomų žalvarnių stebėjimo vietų.

Paukščių stebėtojų varžybų metu daugiausiai rūšių užregistravo Žydrūno Preikšos komanda (82 rūšys). Juozo Miškinio ir Birutės Maldūnienės komanda savo jėgomis įveikė didžiausią atstumą. Jie tai taip pat ekologiškiausią transporto priemonę (kojas :) pasirinkusi komanda.
Iš viso paukščių stebėjimo varžybų metu buvo užregistruotos 103 paukščių rūšys.

Vakare šventę aplankė teleskopai.lt komanda, suteikusi progą dalyviams įvertinti keletą teleskopų (monoklių) bei žiūronų modelių. Dalyviai ypatingai domėjosi fotografavimo per teleskopą galimybėmis.



Šeštadienio vakarą laukėme atvykstant Mindaugo Survilos - lietuviško filmo apie erelius žuvininkus autoriaus. Ir.. sulaukėme! Sakytume, gana originaliai atvažiavo ...
Kol autoriai rengėsi filmo demonstravimui, paukščių stebėtojų šventės "Žalia varna 2007" organizatoriai apdovanojo drąsiausius, vikriausius ir labiausiai nusipelniusius šventės dalyvius simbolinėmis dovanėlėmis - ORNI marškinėliais, teleskopai.lt nuolaidų kuponais, paukščių balsų pamėgdžiojimo švilpukais. "Kretuono balsų" kompaktiniais diskais šventės dalyvius apdovanojo Vidmantas Blažys.



Taigi, šventės dalyviai ir svečiai turėjo unikalią progą gamtos apsuptyje pamatyti filmą „Susitikimas su žuvininkais". Vos ekrane pasigirdo pirmieji erelių klyksmai, kitose stovyklavietėse nutilo muzika... - net ir aplinkiniai stovyklautojai atokiau įsitaisę grožėjosi filmu! Pasibaigus filmui, autorius papasakojo įdomesnes filmavimo, trukusio dvejus metus, akimirkas.



Žalia varna baigėsi. Tačiau baigėsi tik šiais metais. Nenorime prisižadėti, bet stengsimės, kad toks dėmesys retam ir nykstančiam paukščiui - žalvarniui - būtų rodomas kiekvienais metais. O viskas tik dėl to... kad nenorime filmo su liūdna pabaiga turėti ir Lietuvoje...
 

Na o žemiau rasite dar kelis vaizdelius iš šventės "Žalia varna 2007"

...turbūt bus daugiau :)